Stultus stulta loquitur
Piktieji akademikai ir kvailių diena
Stultus stulta loquitur | Kvailys kalba kvailai — Erazmas Roterdamietis, Adagia1
Well, you know, uh, that’s like your opinion, man — Didysis Lebovskis
Kvailių diena
Mano kentaurinė ankstyvųjų naujųjų laikų magistro studijų programa pasižymi keletu lietuviškai akademijai būdingų ir širdžiai mielų bruožų — visų pirma, tam tikru pašaukimo akcentavimu ir dūsavimais dėl prastai apmokamos rupios akademinės duonelės, antra — tam tikru tik istorikams būdingu žaismingumu. Šis pasireiškia netikėtais dėstytojų nukrypimais į savo biografijos detales — taip netikėtai sužinome apie vieno dėstytojo šeimos aistringą pomėgį statyti ant arklių hipodrome arba, kad kitas moka vairuoti traktorių. Kartais gauname vertingų gyvenimo pamokų — savo dvasia erazmiškų — pavyzdžiu, kad būtinai reikia gyvenime bent kartą, jei pasitaikys proga, nueiti išgerti šampaniuko į Ritzą, ir ypač būtinai, jei galvojame, kad tokiose vietose neturėtumėme lankytis / esame netinkamai apsirengę. Žodžiu, atlikti tokį erazmiškos kvailybės eksperimentą. Nepamirškime laiks nuo laiko pacituojamo Didžiojo Lebovskio ištarų — mano giliu įsitikinimu Lebovskio požiūriai — tai Erazmo filosofija moderniajam amžiui.
Šiandien (kai rašau) balandžio 1-oji, Melagių — arba Kvailių — diena. Savaime suprantama, šiame fronte nepralenkiamas autoritetas yra Erazmas Roterdamietis, kurio raštų ir veikalų ledkalnio viršūnę karūnuoja satyros apie minėtuosius žmones — kvailius ir melagius (apie juos Piktnaudžiavimo Liežuviu prisistatymo tekste). Garsiausia jų — „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (Moriæ Encomium / Stultitiæ Laus) — parašyta Kvailybės vardu.
Minėtieji ankstyvanaujaamžistai (baisus žodis, žinau, ir baisiai nelankstus tas istorinio laikotarpio pavadinimas), čionykščiai dėstytojai, mėgsta save pavadinti erazmiškais žmonėmis. Sudėtinga tai paaiškinti paprastai keliais žodžiais, todėl veikiau tikiuosi, kad aprašymų visuma padės skaitytojui šį įvaizdį perprasti.
Alegorinė būtybė Bobas Norwichas
Linksmieji Londono istorikai džiaugiasi išradę tokį alegorinį veikėją, skirtą studentus grūdinti, ir yra suteikę jam Bobo Norwicho vardą. Ši mitinė būtybė, pasakojama, vilki tvido švarką sulopytom alkūnėmis, nejaukios garstyčių spalvos marškinius ir keistą kaklaraštį, o jo galiukas (vaizdžiai studentams pasakojant būtina pabrėžti) visuomet būna išmirkęs kokiuose nors konferenciniuose pietukuose. Bobas, kaip suprantu, dažniausiai pasirodo įvairiose konferencijose, jų metu kartais kažką sau po nosimi burzgia arba garsiai šniurkščioja, o jo šlovės valanda išaušta atėjus pranešimo pabaigai ir paskelbus laiką klausimams. Tuomet Bobas dar kartą šniurkšeli nosimi ir triumfuodamas atsistoja užduoti pranešėjui triuškinantį klausimą (ši siaubo istorija paprastai pasakojama antruoju asmeniu, tad numatoma, kad klausytojas / skaitytojas susitapatina su pranešėju): „Ačiū už pranešimą — aš gal tokį labiau ne klausimą, o komentarą, — tikrai, išties įdomi ir be galo plati ta jūsų tema, matau, įdėjote to darbo, tačiau bijau, kad su užduotimi visiškai nesusidorojote. Matote man ir pačiam yra tekę domėtis šia tema — esu radęs tokį ir tokį dokumetną tokiame ir tokiame atkampiame Anglijos archyve — o jūs apie jį tai nieko nepasakėte, tai kaip čia dabar išeina? Nenoriu nieko sakyti, bet manau, kad iš pagrindų turėtumėte permąstyti savo tyrimą ir jo rezultatus.“ Taip, ar kaip nors panašiai triuškinančiai paklausęs, Bobas Norwichas atsisėda atgal į vietą, pasiglosto kaklaraištį ir švytėdamas klausosi sutrikusio pranešėjo pasiteisinimų.
Tai vis dėstytojų folkloras — ši alegorinė-mitinė būtybė pasitelkiama ne be reikalo studentams gąsdinti, o kaip didaktinė priemonė, skirta juos paruošti akademinio pasaulio žaidimams. Bobas Norwichas dažnai šmėstelėdavo ir anksčiau vykdavusiuose tokiuose akademinio kalbėjimo seminaruose — apie juos man, deja, teko tik girdėti — kuriuose būdavo repetuojamas pranešimo skaitymas su įvairiais trukdžiais. Pavyzdžiui, man įstrigo pasakojimo detalė, kad per šiuos seminarus garsi britų istorikė Lisa Jardine (viena iš mano kentaurinio fakulteto spiritus movens, beje, taip pat Erazmo tyrėja) specialiai suruošdavo garsiai klinksinčių kavos puodelių padėklą, kurį įėjusi į patalpą per vidurį repetuojamo pranešimo kuo garsiau barškindavo. Tai turėjo padėti priprasti prie dažniausiai (pasirodo) konferencijose ne laiku ateinančių maisto tiekėjų, kurie dirbdami pagal savo dienotvarkę gali išmušti iš vėžių ir kitų panašių trukdžių. Seminare taip pat būdavo mokoma(si), kas yra geras klausimas ir kaip jo paklausti — ir savaime suprantama, ką daryti susidūrus su Bobu Norwichu.
Berašydama susimąsčiau, kad šis įrašas, dvelkiantis konferenciniais pietukais, toks kasdieniškas ir žemiškas, gal pernelyg nutolęs nuo praeitojo sapniškų vizijų iš pasąmonės gelmių. Vis dėlto, kartais geriausia kūryba esti ir tokia — mane labai sužavėjo Bobo Norwicho figūra, lyg nužengusi iš Erazmo satyrų puslapių (netgi su konkrečiomis vizualinėmis gairėmis, jei kada koks nūdienos Holbeinas imtųsi iliustracijų). O kita vertus, šiuo atveju, gražus ir „didžiųjų istorikų“ paprastumas, gebėjimas išlikti žaismingiems ir rūpestis į akademijos žaidimą pritraukti naujų žaidėjų bei išmokyti juos šio žaidimo taisyklių, užsiimant tokiais niekais kaip puodelių barškinimas. Galiausiai, buvau pratusi prie istorikų bendruomeniškos dvasios ir ją palaikančio gyvybės vandens (alelio) gimtajame Istfake, tačiau nesitikėjau su kuo panašiu susitikti ir didžnasriame Londone. Šioje vietoje būtų galima viltingai šūktelėti, kad humanizmo dvasia neišsivadėjo, o Bobams Norwichams dar nepavyko sugriauti Respublica litterarum.
Amžinybėje pranykstančios scylės
Vienas iš klausimų, kurį vis bandau išspręsti laisvalaikiu neįpareigojančiai mąstydama apie Erazmą ir Kvailybę, — tai kas gi ji iš tikrųjų yra? Ar Kvailybė dorybė ar yda? Paprastai priimta manyti, kad Kvailybės personažas Erazmui leido pašiepti savo laiko personažus ir jų silpnybes, o ypač pasišaipyti iš žemiškų galių ir valdžių puikybės — toks lebovskiškas nusistatymas prieš autoritetus. Kita vertus, Kvailybė Erazmui ir integrali gyvenimo dalis, kartais, deja, nemaloni, bet neišvengiama. Kitaip tariant, didžiausi kvailiai yra tie, kurie įsitikinę savo teisumu stengiasi nepažvelgti Kvailybei į akis, ir, pavyzdžiui, apakinti gyvenimiško triukšmo įsisuka į akademijos verpetus, užmiršdami, kad tai viso labo žaidimas. Pamenu skaičiusi Johanno Huizingos Erazmo biografijos (Johan Huizinga, Erazmas, iš olandų kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: „Aidai“, 2000) paskutiniuosiuose skyriuose (deja, neturiu po ranka), kad net humanistų princas mirdamas prabilo gimtąja olandų kalba. Gal lotynų kalba ir humanistų žaidimai ir Erazmui galiausiai pasirodė it tikra Kvailybė?..
Be abejo, gyvenimas iš esmės baigiasi pakankamai kvailai — mirties akivaizdoje didūs darbai, titulai, kvietkai ir ordinai tampa trivialūs. Bent jau aš taip įsivaizduoju — ir girdėjau ne kartą taip sakant — nors esantieji toje pozicijoje retai gali mums ką šiuo klausimu pasakyti. Pati šį jausmą iš dalies pajuntu arba suintensyvėjus žinioms iš Ukrainos (apie dar vieną fronte žuvusį poetą), arba kai uodegą ima spausti koks eilinis atsiskaitymo deadlainas. Tokiais atvejais einu pasivaikščioti į žole apaugusias gretimas kapinaites su išklypusiais senoviškais antkapiais. Kur ne kur auga narcizai, vėjas siūruoja žoles, o medžių paunksmėje žaidžia šarkos. Prisiartinus deadlainui trumpai pažiūriu mirčiai į akis ir suprantu, kad — velnias, kaip kvaila, bet noriu gyventi. Pajuntu veriantį mėlyną Bernardinų kapinėse pražydusių scylių ilgesį. Kartais net įsivaizduoju save stalkeriškai įsikniaubusią į jų mėlyną paklotą — paprastos gėlės tai kvailas, greit praeinantis grožis, dėl kurio verta gyventi ir kasmet laukti pavasario.
„Kvailys kalba kvailai: Euripidas Bakchantėse rašo: „Kvailiai šneka kvailių kalba“. Mūsų pranašas Izaijas išsireiškia tais pačiais žodžiais. Seneka Lucilijui: „Graikai turi tokį priežodį: koks žmogaus gyvenimas, taip jis ir šneka“. Neaišku, kaip tiksliau skambėjo šis posakis, išskyrus tai, kad dabartinėje graikų kalboje esama labai panašių eilučių — „Žmogaus būdas pažįstamas iš to, ką jis sako“. Filosofas Demokritas Diogeno raštuose kalbą vadino „gyvenimo veidrodžiu, kitaip tariant, tarsi jo atspindžiu“. Jis negalėjo būti labiau teisus — juk joks veidrodis neatspindi kūniškos išvaizdos geriau ar tiksliau nei kalba atspindi širdies paveikslą. Žmones galima perprasti iš jų žodžių, taip kaip žalvario indus iš jų skambesio.“ — Erasmus of Rotterdam, Mynors, R. A. B. “ADAGES II i 1 TO II vi 100.” Adages: IIi1 to IIvi100, vol. 33, University of Toronto Press, 1991, p. 142, [vertimas EJ].