Per nebulam, per caliginem, per somnium
Pavasario linksmybės užgavėniškame Londone bei kitų aplankytų nematomų miestų apžvalga
Pavasario linksmybės
Prieš porą savaičių Londonan atėjo pavasaris: pražydo sakuros, magnolijos ir visi kiti egzotiški imperinio didmiesčio žiedai, britai nieko nelaukdami metė savo žiemiškas skrandas ir besišildydami kovo saulėkaitoje (!) gausiai nutūpė kiekvieną žalią skverą. Ir aš, prisirengusi it tūlas lietuvis vilnoniais sluoksniais ir žieminiais batais, Užgavėnių antradienį — arba Blynų dieną, susekuliarintai — turėjau prakaituodama pripažinti, kad atėjo laikas mesti skrandas, išsirengti ir pavasarį sveikyti.
„Per nebulam, per caliginem, per somnium | Pro debesį, pro tamsą, lyg sapne“ - Erazmas Roterdamietis, Adagia1
„Per vandenį, per ugnį, per nemarą, per marą“ - Poetas Bružas
Tądien prieš Užgavėnių iškilmes vaikštinėjau po Camdeno rajoną, iki paskaitos gaudydama saulę, gurkšnodama kavą iš ružavo suspaudžiamo puodelio, ir netikėtai atradau Londono Varšuvą. Mano vingiuotas maršrutėlis nuo Eustono kelio link Regento parko tapo netikėtu sapnišku stebuklu, nes — gal tai pavasariškos kovo saulės išdaigos — rodės, lyg eičiau nuo Stalino dovanėlės tolyn per buvusį getą link Sukilimo muziejaus. Čia reikia pridėti, kad Lenkijos sostinėje visad jaučiuosi keistai — ji sykiu ir tokia gyvybinga, bet kartais vaitoja lyg vaiduokliškas miestas Frankenšteinas, o gal veikiau Feniksas — sugriautas ir atstatytas, sudurstytas iš įvairių dalių, alsuojantis dar gyva grėsminga atmintimi, tačiau sykiu ir aistoriškas, naujas, modernus, neoninėmis šviesomis riaumojantis didmiestis. Daugeliu požiūriu Londonas ir Varšuva panašūs. Vienas dalykas, kurio Londone vis tarsi stokoju — tai istorijos aukos ir atminties aidas, kuris man čia neaidi. Matyt, tai kokie mano psichologiniai iškrypimai — savotiška mazochizmo forma, aukos mentalitetas ar polinkis į dramatizmą — bet, rodos, Vilnių ir Varšuvą jungia šis solidarumo ir bendrumo tiltas, gyvenimui čia suteikiantis gyvybingumo ir prasmės.
Sausį važiuodama troleibusu pro Spartos stotelę Naujamiestyje eilinį kartą prisiminiau, kad Spartos stotelės — kaip ir fabriko — jau kuris laikas nebėra. Iš to beliko baras, o jo vietą ir stotelės pavadinimą užėmė Vienaragių parkas. Taip bežiūrėdama pro troleibuso langą į pilką žiemiško Naujamiesčio peizažą susimąsčiau, kad Vilniaus (ir Lietuvos) istorija paženklinta nuolat besikeičiančiais vietovardžiais, gatvių pavadinimais ir kalbomis. Ilga Londono istorija — vilniečio, kurio ausyse nuolat zvimbia nuo naujų lentelių ir gatvių pavadinimų, akims — monumentaliai pastovi, nes gatvių pavadinimai čia praktiškai niekada nesikeičia. Be abejo, Londonas turi ilgesnę istoriją nei kuris iš šių dviejų miestų — ir vis dėlto, kartais tamsiais žiemos vakarais sukdama ratus aplink uždarytų žaliųjų skverų tvoras jaučiuosi suprantanti Taksi vairuotojo beprasmę tuštumą. Kita vertus, Užgavėnių antradienį Londone išaušus pavasariui ir man atradus Varšuvą dar negalėjau žinoti, kokie gavėniški nematomi miestai man atsivers nuėjus miegoti po rajūniškos Užgavėnių puotos.
O pažymėti reikia, kad amžinoji Lašininio ir Kanapinio kova buvo įkūnyta dviejų tipų blynų — bulvinių su spirgais ir daug greitinės bei mielinių su daug uogienės ir dar daugiau grietinės — kepimu, o nekuklios porcijos (bei viena kita spurga) pateisinti noru sužavėti besisvečiuojantį nelietuvišką skrandį nacionalinės virtuvės laimėjimais. Galiu malonųjį skaitytoją patikinti, kad pergalė išties buvo svari — viešnia nenoriai pripažino, kad reikėtų prigulti ir pavirškinti prieš einant namo. Jai besiilsint ant sofos plepėjome apie įvairius pasaulio miestus — kuriuose gyventi įdomu, kuriuose baisu, kurių ilgimės nematę ir kurie — namai.
Nematomi miestai
Pastarosiomis dienomis mintimis vis bandau sugrįžti ir bent kiek ilgiau paklaidžioti po kelis nematomus miestus — tikriausiai dėl to, kad prasidėjus Gavėniai jie mane uoliai persekioja sapnų toliuose. Šioje vietoje reikėtų trumpai papasakoti šių miestų atsiradimo priešistorę. Pirmiausia pamenu, kad mokykloje man kaip kokiam opiodiniam Koleridžo Kubla Khanui ir Calvino Markui Polui ėmė sapnuotis nematomoji Venecija. Beje, niekada nesu lankiusis šiame Canaletto mieste. Atsimenu, kad toji Venecija melsvą rausvėjantį akvarelinį dangų rėmė baltais titaniškais kupolais, ir dvelkė impozantiška apokaliptine ramybe. Zefyrinius žaros debesis danguje raižė kregždės — mažyčiai juodi tolstantys ir tuoj pat priartėjantys taškučiai, klykiantys vakaro pranašai. Neilgai trukus ši susapnuotoji Venecija sumirguliavo — supratau, kad ji besanti Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje, tiesiai virš kasdieniško Vilniaus Gedimino technikos universiteto stogo. Nubudusi, pamenu, jaučiausi lyg paragavusi Prarasto Rojaus — lankytis nematomame mieste jausmas neapibūdinamas, tai lyg gabalėlis dangaus.
Ilgainiui ėmiau sapnuoti jau lankytus miestus. Vasarą keliaujant iš Toskanos į Emiliją-Romaniją taip jau išėjo, kad teko karštą (ir smarkokai pagiringą dieną) važiuoti kokiais penkiais traukiniais. Greitoji Frecciarossa sustojo Bolonijos traukinių stotyje, kuri tądien rodėsi milžiniška ir baisiai paini. Blaškėmės per visas įmanomas platformas ir aukštus, niekaip nerasdami išėjimo, mane pamažu ėmė gniaužti klaustrofobiška panika, kuri apima beviltiškai sukant ratus neįmenamame labirinte. Išėjimą galiausiai radome, tačiau nuo šiol mane sapnuose persekioja milžiniškas monstras: oro uostas-stotis su begale aukštų, besivartančiais laiptais (dar vienas toks atsikartojantis susapnuotų miestų leitmotyvas — laiptai, kuriais lipdamas nuolatos atsiduri pradiniame taške), bedugnėmis liftų šachtomis, vaiduokliškomis pusiau-veikiančiomis duty-free parduotuvėmis (po jas slankioja beveidžiai žmonės). Šiuose košmariškose vietose aš visada beviltiškai vėluoju į skrydį, pametu savo bagažą, nevalingai išleidžiu visus pinigus klastingose parduotuvėse (prisiekiu, tenykščiai grėsmingi aštriadančiai pardavėjai nevengia pasitelkti tiesmuko šantažo), niekada neturiu nei paso, nei bilieto, negaliu išlipti iš aukštyn-žemyn važinėjančio lifto (be abejo, jo grindys ir sienos stiklinės), visad pametu savo artimuosius, nerandu tualeto — finale dažnai paaiškėja, kad pamiršau apsirengti.
Kartais pavyksta iš šių begalybės oro uosto pragaro ratų ištrūkti. Tuomet įsėdu į traukinį (kaip visad, į priešingą pusę); jis skrieja virš beribių fantastiškiausių peizažų, (garbusis skaitytojas turės man atleisti, neįmanau atsiminti, koks jų materiausis pavidalas, dabar mano atmintyje jie jau tapo abstrakcija). Sėdėdama tarp nebylių skaistyklos keleivių žinau, kad liko nedaug ligi pamatysiu artimuosius. Negaliu nesigerėti vaizdais už lango, tačiau ši nepažįstama vienatvė veikiai ima gąsdinti.
Beje, kartais traukinys yra troleibusas, važiuojantis vis ne tuo maršrutu, kaip tikėjausi, nuskraidinantis mane į fantasmagorišką Antakalnį ir Naująją Vilnią (jie visad būna greta ir vizualiai nė kiek nepanašūs į šiuos rajonus) — skendinčius saulėlyžio prieblandoje, nušviestus baltų chirurginių lempų ir virtusius griuvėsiais. Kartais troleibusas praskrieja pro Tauro kalną, tapusį kapinėmis, kaip Dangaus sala sklendžiantį virš miesto. Kai kuriomis naktimis šviesos greitį pasiekęs troleibusas pasiekia Elektrėnų laikinąją gyvenvietę, kur užėjusi į vienišą trobelę aukštos įtampos elektros laidų plantacijoje, sutinku savo nematomą močiutę, kurios niekad nepažinau, — jos būstas išplanuotas kaip mūsų senos daug rūkančios kaimynės, kartais mane prižiūrėdavusios vaikystėje, o sienų lentynos lūžta nuo stalo žaidimų ir dėlionių dėžių. Močiutė tada rūko, ir mes kalbam be žodžių, tik mintimis.
Tada išeinu, atidariusi duris atsiduriu savo Naujamiesčio laiptinėje ir niekaip negaliu užlipti į ketvirtą aukštą dėl tų prakeiktų iliuzinių laiptų. Jei savo aukštą pasiekti pavyksta, patiriu, kad mano bute gyvena elegantiška moteris — persikraustau į pastogę, kur laipioju medinėmis sijomis tarp balandžių ir žiūriu į beribį dangų.
O kartais šis nepaliaujamai besikalatojantis traukinys nuveža mane į Londoną — kuris iš tikrųjų būna Edinburgas, bet nepanašus į nei vieną. Kartais ten būna Krokuvos zoologijos sodas, kuris primena parką Lvive. Šis Londonas-per-brūkšnelį Edinburgas yra išsidėstęs aplink vieną begalinę gatvę, namai visi melsvi ir aptriušę, o dangus sunkiai pilkas ir labai arti žemės — kur atsidūrei suprasi tik dėl charakteringų kelio ženklų, žyminčių eismo sutrikimus ir eismą reguliuojančių griežtų indų policininkų su kruopščiai sutvarkytais ūsais.
Šis sapniškas Londono-Edinburgo konglomeratas dar keistesnis padaras. Kartais jis atšiaurus ir pragariškai beviltiškas — dažniausiai tai priklauso nuo to, kuris iš šių dviejų nematomų miestų laimi. Jei paaiškėja, kad ši mistinė erdvė visgi yra labiau Londonas nei Edinburgas, tuomet sapnas tampa nerimastingu, laukia daug blaškymosi, o dangus būna pilkas ir sunkus. Aplankanti pasaulio pabaigos nuojauta — slogi. Paprastai trūksta pinigų ir atsiranda nenumatytų transporto išlaidų, netikėtai pasirodo vienas kitas žmogus iš tolimos praeities.
Jei nusveria Edinburgas, sapnas tampa lengvas lyg įsimylėjus, gaivus lyg magnolijų kvapas nulijus pirmajam šiltam pavasario lietui, ilgesingas lyg žeme kvepiantis šlapias asfaltas, nusagstytas nukritusiais obelų žiedlapiais, šiltas lyg geltona sekmadienio saulė ir šviesus lyg rugpjūčio pilnatis, tyloje panardinanti kambarį. Nematomas Edinburgas, panašiai kaip Londonas išsidėstęs palei tą pačią gatvę, nesidriekia plokščias kaip neaprėpiama į perspektyvos tašką subėganti gatvė, o yra ant statokos kalvos, kylančios viršun. Gatvės viršuje yra sankryža, pasukus į ją galima nueiti į kavinę, esančią neatpažinto, bet svetingo žmogaus bute: iš tikrųjų, kava ten šiaip sau, bet kažkokia pasąmoninga jėga neleidžia tos kavinės palikti. Be to, nepamirškime rietuvių knygų, vinilinių plokštelių ir poetiško vaizdo pro langą, atsiveriančio į siaurą vilnietiško Edinburgo senamiesčio gatvę. Jei nestabteltume kavinėje, o pagrindine Edinburgo-Londono gatve kiltume (kartais šagališkai paskrisdami) tolyn, šone paliktume baltą medinę Viktorijos laikų prabangių saldumynų parduotuvę (įtariu, ten prekiaujama garsiaisiais dangiškais migdolais, apie kuriuos tiek kartų teko girdėti vaikystėje) su dideliais langais (vienas minusas — balti dažai kiek apsilaupę ir stiklų kraštai vietomis šiek tiek netyčiomis apdažyti).
Kai kuriomis naktimis galima pasiekti Edinburgo kuliminaciją — raudoną Ruščico peizažą su prieplauka gigantiškiems ramiai ore sklendžiančiantiems laivams. Ji irgi apokaliptiška, tačiau raminanti, įkvepianti, pakylėjanti — kartais sukelianti pagarbią baimę. Vaikštant tarp rusvų laivų po tingiai lyg organzinis audinys banguojančią jūrą, tolumoje iškyla kiti tolimi peizažai, juos pamažu panardina lietaus debesys. Kartais paaiškėja, kad tai biblinės žemės, matomos iš Pieterio Bruegelio Vyresniojo Babelio bokšto. Kitoje pusėje — raudona jūra, didieji laivai ir molio spalvos romėniški griuvėsiai. Jūros tolumoje matyti oranžinis dangus — ir blausi mirganti saulė, lyg paskendusi smėlio audroje. Užsilipusi ant denio ir įsitvėrusi borto persisveriu ir primerkiu akis, kad geriau matyčiau — horizonte, kitapus jūros išnyra Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje plytinti Venecija.
„Pro debesį, pro tamsą, lyg sapne: Mūsų atmintis ar dalykų suvokimas gali būti abejotinas, abstraktus ar net išblėstantis; tuomet pasitelkiame priežodį, kad suvokiame juos per miglą, atsimename juos tarsi sapne, matome juos tamsiai. Tai, ką matėme vaikystėje, senatvėje mename lyg sapne, tarsi blyškūs tų dalykų atvaizdai kabintųsi į mūsų mintis — taip atmintis įgauna paprasčiausių sapnų formą. Kai ką nors bandome įžiūrėti per rūką, matome sutrikusį vaizdą, lyg mirguliuojantį šešėlį; taip ir su dalykais, kuriuos bandome pamatyti tamsumos neaiškumoje, paaiškinant metaforą.“ — Erasmus of Rotterdam, Mynors, R. A. B. “ADAGES II i 1 TO II vi 100.” Adages: IIi1 to IIvi100, vol. 33, University of Toronto Press, 1991, p. 287, [vertimas EJ].